Freelancerio darbas dažnai asocijuojasi su laisve – dirbi kada nori, iš kur nori ir kiek nori, tačiau šis romantiškas vaizdinys ima byrėti, kai šalia darbo atsiranda mažasis žmogus – vaikas, kuriam tavo „laisvas grafikas“ nerūpi.
Nors gali pasirodyti, kad laisvai samdomas darbas idealiai tinka tėvystei, tačiau realybėje tai reikalauja daug disciplinos, planavimo ir lankstumo. Kaip viską suderinti: dirbti, auginti, ilsėtis ir dar neprarasti savęs?
Savo patirtimi dalijasi turinio rinkodaros specialistė Rūta Kirdeikė, freelancerių pasaulyje dirbanti jau beveik 15 metų, o pastaruosius penkerius – kartu su dviem vaikais.
Laisvė su sąlygomis

Kai neturi vaikų – freelancinimas iš tiesų atrodo beveik idiliškas: atsikeli kada nori, dirbi prie kavos puodelio, gal net užsuki į sporto salę dienos vidury, tačiau kai atsiranda vaikas – laikas tampa svarbiausiu resursu, o „laisvė“ įgauna naują prasmę.
„Vaikai labai greitai išgrynina – kas iš tikrųjų yra svarbu. Anksčiau dirbdavau ir naktimis, ir savaitgaliais, o dabar – viskas turi aiškias ribas. Tiesiog nebegali visko atidėlioti iki „kada turėsiu laiko“, nes jo nėra. Turi arba daryti, arba nedaryti“, – sako Rūta Kirdeikė.
Laiko planavimas tampa (gyvybiškai) svarbus
Dirbant su mažais vaikais nėra tokio dalyko kaip „laisvas laikas“. Pamirškite idėją, kad kada panorėję galėsite prisėsti prie kompiuterio, užsidėti ausines ir pasinerti į kūrybą. Vietoje to, atsiranda tai, ką tėvai-freelanceriai vadina „langais“. Tai trumpi, ne visada prognozuojami laiko tarpai per kuriuos galima padaryti kažką naudingo.
Kartais tai būna valanda per pietų miegą. Kartais – vos 30 minučių, kol vaikas žiūri animacinį filmuką. O kartais pasiseka – gauni dvi valandas, kol vaikutis su tėčiu ar močiute vaikšto parke. Visgi, niekada negali būti tikras – kiek tiksliai truks tas laikas, todėl freelancerio tėvystė yra ir nuolatinė improvizacija, ir žaibiško efektyvumo treniruotė.
Tai keičia ir pačią laiko planavimo logiką. Freelanceriai su vaikais neplanuoja savaičių į priekį – jie planuoja dienas valandomis. Ne „ką veiksiu trečiadienį“, o „ką spėsiu padaryti nuo 11:30 iki 12:15, jei viskas klostysis gerai“. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip ribojanti rutina – iš tiesų ši dinamika padeda išsigryninti prioritetus ir atsisakyti nereikalingų užduočių.
Kaip sako Rūta: „Tėvystė išmokė mane dirbti greičiau ir efektyviau. Anksčiau užtrukdavau visą pusdienį vienai užduočiai – ją vis atidėdavau, pergalvodavau, perdarydavau. Dabar, kai turiu tik 45 minutes – tą pačią užduotį padarau per tą laiką ir net geriau. Nes nėra kada abejoti. Tiesiog darai“.
Šie „langai“ išmoko susitelkti ne į tobulumą, o į rezultatus. Nes kai žinai, kad bet kurią akimirką iš kito kambario gali pasigirsti „maaaaamaaa, aš noriu kakavos!“ – pradedi vertinti kiekvieną minutę. Ir tai – tikras produktyvumo paradoksas: mažiau laiko = daugiau padaryta.
Tobulas laikas neegzistuoja – reikia lankstumo
Vienas didžiausių iššūkių – noras viską padaryti „kaip anksčiau“, tačiau vaikų turėjimas reiškia, kad darbo laikas dažnai bus nutrauktas, pertrauktas, perplanuotas. Ir tai gerai.
„Aš paleidau lūkestį dirbti kaip anksčiau. Dabar mano darbas prisitaiko prie vaiko ritmo – ne atvirkščiai. Taip išsaugau ir kokybę, ir sveiką protą“.
Tai reiškia, kad kartais darbas vyksta 6 valandą ryto, o kartais – po 21 vakaro. Ir dažnai tai nėra romantika, o tiesiog realybė.
Vaiko įtraukimas – ne priešas, o dalis kasdienybės
Kai kurie freelanceriai bando dirbti taip, lyg vaikų aplink nebūtų – uždaro duris, užsideda ausines, stengiasi sukurti sterilią, „vaikui nepritaikytą“ darbo aplinką. Iš pradžių atrodo, kad tai padeda susikaupti, išlaikyti produktyvumą ir išvengti trikdžių, tačiau ilgainiui tokia taktika ne tik neefektyvi, bet ir varginanti. Bandymas ignoruoti realybę dažnai virsta frustracija, kaltės jausmu ir nuolatiniu vidiniu konfliktu: „dirbu, bet turėčiau būti su vaiku“, „esu su vaiku, bet reikėtų dirbti“.
Rūta Kirdeikė dalijasi visai kitokiu požiūriu. Vietoje kovos su situacija – ji pasirinko bendradarbiavimą su ja: „Man padeda ne kovoti su tuo, kad vaikas šalia, o jį įtraukti. Kai vyresnėlis buvo mažesnis – leisdavau jam „dirbti“ kartu: duodavau tuščią klaviatūrą, popieriaus, lipdukų… Būdavo, sėdim abu – jis „koreguoja svarbius dokumentus“, o aš rašau tekstą klientui. Dabar, kai jis jau supranta daugiau, žino – kada mama dirba, o kada žaidžiam. Riba aiški – be kaltės jausmo“.
Toks požiūris ne tik padeda palaikyti darbingą atmosferą, bet ir ugdo vaikui supratimą apie darbą, atsakomybę bei laiką. Svarbiausia – neapsimesti, kad esi kitame pasaulyje, o kurti tokį kasdienybės ritmą, kuris priima vaiką kaip dalį realybės, o ne trukdį. Juk freelancinimas – tai ne bėgimas nuo gyvenimo, o gebėjimas jį pritaikyti prie savo taisyklių.
Savivertė ir ribos – viskas prasideda nuo tavęs
Freelanceriai dažnai linkę viską „tempti“ – prisitaikyti prie klientų grafikų, sutikti su papildomais darbais, vykdyti užsakymus net ir vakarais ar savaitgaliais. Tai dalis laisvai samdomo darbo kultūros: būti lankstiems, greitiems, paslaugiems. Tačiau kai gyvenime atsiranda vaikas – toks modelis ima braškėti. Neįmanoma visko spėti. Neįmanoma visko priimti. Neįmanoma visada sakyti „taip“.
Vaiko dienotvarkė negailestinga. Jei jam reikia dėmesio – jis jo prašys dabar. Ne po dviejų valandų, ne kai baigsi redaguoti tekstą. Ir būtent tada freelanceris išmoksta vieną svarbiausių tėvystės pamokų – prioritetų darymą. Tenka išmokti pasakyti „ne“ projektui, kuris neturi aiškių ribų, paprašyti daugiau laiko ar atsisakyti „skubių“ darbų, kurie griauna dienos ritmą. Ir tai, pasirodo, yra ne silpnumo, o stiprybės ženklas.
Kaip sako Rūta: „Mano savivertė stiprėjo per tai, kad pradėjau vertinti save – ne kaip darbuotoją, o kaip žmogų. Ne aš prisitaikau prie klientų, o mes ieškome sprendimo. Tai didžiulis skirtumas. Nes kai dirbi su pagarba sau ir klientai tave gerbia labiau“.
Šis pokytis ne tik padeda išvengti perdegimo, bet ir kuria ilgalaikį profesinį tvarumą. Kai gebi saugoti savo ribas – išlaikai aistrą darbui, o ne esi nuolat pervargęs, piktas ar susierzinęs. Galiausiai, freelancinimas su vaiku išmoko ne tik laiko vadybos, bet ir sveikų santykių su darbu. Ir tai vertė, kurios nepamatuosi jokiame „deadline“.
Freelancinimas su vaiku – ne kompromisas, o evoliucija
Freelancerio kelias su vaikais nėra lengvas. Bet jis nebūtinai turi būti chaotiškas ar „pusiau profesionalus“. Tai tiesiog kitoks etapas – su daugiau ribų, bet ir daugiau aiškumo.
Dirbdamas su vaiku šalia labiau atsirenki – kas tau tikrai svarbu, kam verta skirti laiką, o kas yra tik triukšmas. Tai ne kliūtis, o augimo momentas – profesinio ir asmeninio.
Ir galiausiai – viskas laikina. Dienos, kai dirbi su viena ranka, kol kita laiko šaukštą su koše – praeis. Bet tai, ką per jas išmoksti – liks su tavimi ilgam.
Dirbdama savarankiškai jau beveik penkiolika metų, Rūta sako, kad vienas geriausių sprendimų buvo pradėti naudotis sąskaita123 sistemą. Pasak jos, kai atsirado vaikas, laiko apskaitai liko gerokai mažiau, todėl reikėjo sprendimo, kuris būtų greitas, paprastas ir aiškus.
Su sąskaita123 ji gali ne tik išrašyti sąskaitas keliais paspaudimais, bet ir stebėti pajamas, matyti mokesčių prognozes bei ramiai ruoštis deklaracijoms. „Kai kiekviena minutė svarbi – negali leisti sau gaišti laiko su Excel lentelėmis ar skaičiuotuvais. Šita sistema tikrai palengvino SF išrašymo ir apskaitos vedimo“, – sako Rūta.
Naudingos nuorodos:
- Taupus ir lengvas sąskaitų (su)valdymo sprendimas – Sąskaita123.lt
- Kas yra individualios veiklos pažyma?
- Individuali veikla: ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius 2 redakcija (EVRK 2 red.)
- Sodros interneto svetainė
- Kas yra verslo liudijimas?
- Verslo liudijimo skaičiuoklė
- Kada registruotis PVM mokėtoju


Parašykite komentarą per Facebook